Plastmasinės konstrukcijos statybose

metalo konstrukcijosPlastmasės, iš kurių gaminamos statybinės konstrukcijos, vadinamos kon­strukcinėmis plastmasėmis.

Jos turi būti lengvos, pakankamai stiprios ir standžios, atsparios įvai­riems atmosferiniams veiksniams: besikeičiančiai oro temperatūrai, kritu­liams, vėjui ir t. t. Be to, konstrukcinės plastmasės turi būti atsparios korozijai ir agresyviai aplinkai, šilumai ir ugniai. Kai kurioms konstruk­cijoms reikalingos skaidrios plastmasės.

Konstrukcinės plastmasės turi būti nebrangios, jų gamyba nesudėtin­ga ir technologiška, o taip pat turi būti pakankamai žaliavų. Statybinės konstrukcijos iš plastmasių turi būti gaminamos fabrikiniu būdu, nenau­dojant pernelyg sudėtingų ir brangių įrengimų.

Tik nedaugelis plastmasių pasižymi visomis minėtomis savybėmis. Stikplasčiai labiausiai atitinka keliamus statybinėms konstruk­cijoms reikalavimus, todėl jie yra pagrindinė, dažniausiai vartojama kon­strukcinė plastmasė.

Kaip konstrukcinė medžiaga, taip pat vartojamos termoplastinės plast­masės —  organinis stiklas ir viniplastas. Jų savybės blo­gesnės metalo konstrukcijos, negu stiklaplasčių, bet jie geresni kitu požiūriu.

Prie konstrukcinių plastmasių taip pat priskiriami pulplasčiai ir koriaplasčiai. Jie yra lengvi, gerai izoliuoja šilumą bei garsą. Putplasčius ir koriaplascius galima/pa’haudoti mažai įtemptiems konstrukcijų elementams, veikiamiems daugiausia šlyties jėgų.

Prie konstrukcinių plastmasinių medžiagų gali būti priskiriami vadi­namieji medienos plastikai. Tai įvairios lakštinės medžiagos, pagamintos iš perdirbtos medienos, surištos sintetinėmis dervomis. Pa­vyzdžiui, kietos ir labai kietos medienos pluošto plokštės, medienos drož­lių plokštės, sluoksniuoti medienos plastikai ir kt. Šios medžiagos turi būti biologiškai atsparios. Sluoksniuotas popieriaus plastikas vartojamas tik kaip dekoratyvinė medžiaga.

Natūrali ir klijuota mediena, o taip pat statybinė fanera, nelaikomos plastmasėmis, tačiau šios medžiagos plačiai vartojamos konstrukcijose kartu su plastmasėmis. Bakelituota fanera yra tarpinė medžiaga tarp na­tūralios medienos ir medienos plastikų.

Pneumatinių (pripučiamų) statybinių konstrukcijų gamybai naudoja­mi nelaidūs  orui sintetiniai audiniai, padengti kaučiu­ku arba sintetine derva, ir   sintetinės   plėvelės. Vien tik iš plastmasių pagamintos statybinės konstrukcijos dėl neigia­mų savybių (nepakankamo atsparumo ugniai, riboto standumo ir didelio valkšnumo) neperspektyvios. Geresnės yra kompleksinės konstrukcijos, ku­riose plastmasės vartojamos kartu su kitomis medžiagomis — aliuminiu, asbocementu, plakiruoto plieno lakštais ir kt. Atskirą konstrukcinių plastmasinių medžiagų grupe sudaro sinteti­niai   klijai.   Jais klijuoti sujungimai būna labai stiprūs ir patvarūs.

 

 

Stiklaplasčiai

 

 

Stiklaplasčiai gaminami iš armavimo medžiagos — stiklinio pluošto (stik­lo siūlų bei audinio) — ir rišamosios medžiagos — sintetinių dervų. Stik­linis pluoštas, kaip užpildas, suteikia visai kompozicijai dideli atsparumą ir standumą. Derva yra ne tik kaip rišamoji medžiaga, bet ir apsaugo stik­lini pluoštą nuo žalingo aplinkos poveikio (vandens, šarmų bei rūgščių tirpalų), o taip pat tolygiai paskirsto nuo krūvių atsirandančias įrąžas.

Pagrindinis Šių plastikų pranašumas — didelis mechaninis stiprumas, esant palyginti mažam tūriniam svoriui. Stiklaplasčiai nepūva, jų nevei­kia korozija ir nereikia dažyti. Kai kurie stiklaplasčiai praleidžia ir švie­sos, ir ultravioletinius spindulius.

Stiklaplasčių gamyboje kaip rišamoji medžiaga daugiausia naudoja­mos poliesterinės. įvairiai modifikuotos fenolio-formaldehido ir epoksidi­nės dervos.Ypač gera rišamoji medžiaga yra poliesterinės ir epoksidinės dervos, kurios gerai sukimba su stikliniu pluoštu ir.kietėja, esant neaukštai tem­peratūrai ir nedideliam slėgimui. Naudojant bespalves poliesterinės der­vas, gaunami skaidrūs stiklaplasčiai. Tačiau stiklaplasčiai su poliesterinė-mis dervomis yra degūs. Naudojant epoksidines dervas, gaunami labai stiprūs stiklaplasčiai, bet šios dervos deficitinės ir brangios. Stiklaplasčių su fenolio-formaldehido dervomis mechaninės savyvės blogesnės, negu stik­laplasčių su poliesterinėmis dervomis; jų gamybai reikalingas didelis slė­gimas ir aukšta temperatūra; be to, jie greičiau senėja.

Norint gauti stiklaplasčius, atsparius aukštai temperatūrai, gali būti panaudotos naujos, perspektyvios organinės silicio dervos.

Stiklaplasčių armavimo pluoštas gaminamas iŠ silpnai šarminio stik­lo, kurio sudėtyje yra iki 2% natrio oksido, ir šarminio, turinčio iki 15% natrio oksido. Nors šarminio stiklo pluoštas ne toks stiprus, kaip silpnai šarminio, bet jis pigesnis ir mažiau deficitinis, todėl naudojamas stikla­plasčių gamybai.

Stiklinis pluoštas — d = 5—16 u. (mikrometrų) — būna ištisinis (net 20 km ilgio) arba supiaustytas į trumpus gabaliukus (5—50 cm ilgio šta-pelis). Ištisinis stiklinis pluoštas gaunamas, išlydžius stiklo masę elekt­rinėje krosnyje, turinčioje filjeres, pro kurias tempiami ploni stikliniai siūlai   ir  vyniojami   ant   besisukančio būgno.